Savanoriai ryžtasi išvirti 100 cepelinų, kad nudžiugintų socialinę atskirtį patiriančius gyventojus

Biržuose įgyvendinto projekto „Šiluma nuo stalo“ metu senyvo amžiaus ir negalias turintiems žmonėms du kartus per savaitę būdavo vežamas maistas į namus. Projekto metu pastebėta, kad tokiems žmonėms svarbiausias ne maistas, o bendravimas ir pokalbiai su savanoriais. Maisto tiekimas leido pamatyti, kokių socialinių paslaugų labiausiai reikia tokiems žmonėms, o kartais ir suteikti pagalbą, siekiant išgydyti nuo priklausomybių, kaip alkoholizmas.

Statistikos departamento duomenimis 2019 m. virš pusė milijono šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Daugiausia su skurdu susidūrė 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonės. Vienas iš būdų, padedančių sumažinti socialinę atskirtį tarp gyventojų – skirtingų projektų įgyvendinimas. Jų metu suteikiama tam tikra pagalba tiems, kuriems sunkiau savimi pasirūpinti.

Labdaros ir paramos fondas „Vilties šviesa“ prieš metus pradėjo projektą „Šiluma nuo stalo“ – jo metu Biržuose socialinę atskirtį patiriantiems ir negalią turintiems senjorams buvo vežamas šiltas maistas į namus. Projekto vadovė Vera Šnarienė pastebi, kad tokių projektų poreikis didelis, o žmonės ir pasibaigus projektui vis dar prašo pagalbos.

Projekto metu užsimezgęs bendravimas tęsiasi iki šių dienų

Projekto vadovė pasakoja, kad idėja padėti socialinę atskirtį patiriantiems asmenims gimė ne atsitiktinai. Nors labdaros ir paramos fondas daugiausia dirba su vaikais, į dienos centrą užsukdavo ir vyresnio amžiaus biržiečiai.

„Pagrindinė mūsų veikla – darbas su vaikais, kurie yra atėję iš socialiai pažeistų šeimų. Mes su jais užsiimdavome po pamokų, taip pat parūpindavome maisto, bet ne tik vaikai ir paaugliai ateidavo. Atvažiuodavo, pavyzdžiui, ir neįgalus vyras su vežimėliu pavalgyt šilto maisto.

Jis pasipasakojo, kaip jam žiemą sunku su vežimėliu pas mus atvažiuoti iš savo buto, ir kiek jam reikia pastangų įdėti. Todėl pagalvojome, kad bent žiemos metu su savanoriais galėtume tą, ką pagaminame čia vietoje, išvežioti ar išnešioti“, – projekto priešistorę prisimena V. Šnarienė.

Paslaugą gauti galėjo ribotas skaičius – 25 žmonės, bet vadovė aiškina, kad kažkokios konkurencijos ar nuskriaustųjų šioje situacijoje nebuvo. Buvo nuspręsta paslaugą teikti tiems, kurie yra senyvo amžiaus ir kuriems maistą pasiimti patiems būtų sunku dėl vienos ar kitos negalios. Be to, tokiais atvejais, jei vieni paslaugos gavėjai guldavosi į ligoninę, paslaugą galėdavo gauti kiti, todėl skaičiuojama, kad unikalių paslaugos gavėjų buvo apie 40.

Savanorių komanda antradieniais ir ketvirtadieniais ruošdavo maistą, o vėliau jį išvežiodavo. Susitikimai neapsieidavo ir be pokalbių su likimo nuskriaustaisiais. „Pamatėme, kad tokia veikla – labai reikalinga. Senyvo amžiaus neįgaliesiems reikia bendravimo ir pasibuvimo kartu.

Paklausdavom žmonių, ko jie norėtų. Viena savanorė buvo prižadėjusi, kad darys cepelinus, tai kartą gaminome apie 100 cepelinų. Viskas vyko draugiškai, kaip šeimoje. Net iki dabar vienas žmogus, kuriam vežėme maistą, skambina, prašo padėti, maisto nupirkti. Tad savanorystė neapsiriboja tik keliomis valandomis“, – sako projekto vadovė.

Savanoris Haroldas – vienas iš tų žmonių, kuris net ir pasibaigus projektui padeda žmonėms. „Savanoriauju dienos centre tiek, kiek reikia, viską padarau. Ir šiuo metu, jei reikia, taip pat padedu, ir, jei ateity reikės, padėsiu.

Noriu padėti, kad tie žmonės geriau jaustųsi, kiekvienam reikalingas pokalbis, o dar kai kažko atneši, žmonės būna laimingi“, – pastebėjimais dalijasi savanoris.

Maistas į namus – ne vienintelė paslauga

Vera Šnarienė sako, kad maisto gaminimas ir išvežiojimas į namus nėra vienintelė paslauga, kurią suteikia savanoriai. Jei mato, kad žmonėms, kuriuos lanko, reikia pagalbos nuperkant maisto produktus ar išskalbiant drabužius, savanoriai nesibodi padėti.

„Per maitinimą atsirado plati pagalba. Pavyzdžiui, buvo situacija, kai vieną iš žmonių išvežėm į reabilitacijos centrą gydytis nuo alkoholizmo. Ir net iki dabar, nors projektas ir baigtas, jis gydosi reabilitacijos centre. Esame ir pas gydytojus nuvežę – pagalba buvo įvairiapusė“, – prisimena projekto vadovė.

Tokios savanorystės nauda buvo abipusė. V. Šnarienė sako, kad ir tie žmonės, kurie ateidavo savanoriauti, išmokdavo daug dalykų. Dažniausiai į savanorių gretas jungėsi tie, kurie taip pat yra socialiai pažeisti, pavyzdžiui, jaunimas iš vaikų globos namų.

„Mūsų savanoriai – jaunimas, kuriems patiems dar kartais reikia pagalbos, tačiau per šį projektą jie labiau atsiskleidė, išmoko naujų dalykų, kaip padėti kitiems.

Mes matome, kad tai yra sėkmingai įgyvendintas projektas, reikalingas ne tik senyvo amžiaus, negalią turintiems žmonėms, bet ir iš vaikų namų išėjusiems. Mokymai, maisto gamybos pamokos su virtuvės šefais, užsiėmimai padeda įtraukti tuos žmones į procesą, ugdyti įgūdžius ir bendravimo, ir socialinių paslaugų teikimo“, – aiškina V. Šnarienė.

Projekto vadovė teigia, kad apslopus pandemijai norėtų įgyvendinti panašų, tik platesnį projektą, kurio esmė būtų ne tik gaminti ir dalinti maistą, bet ir teikti tam tikras socialines paslaugas.