Užsiėmimai su šunimis padeda judėti tiems, kuriems tai buvo neįveikiama užduotis

Prieš dešimtmetį Lietuvoje pradėjęs plisti alternatyvus gydymo būdas – kaniterapija – padeda ligoniams, negalią turintiems žmonėms stiprėti ir gerinti savo psichologinę būklę. Pastebima, kad kelios valandos praleistos su specialiai mokytais šunimis duoda teigiamų rezultatų sergantiems vaikams, suaugusiems ar senjorams: žmonės ima drąsiau reikšti savo mintis, koncentruoti dėmesį, daugiau judėti. Dėl šių priežasčių kaniterapijos poreikis auga, o to pavyzdys – Visagino miesto gyventojai.

Prieš metus Visagine startavęs projektas „Psichosocialinės pagalbos teikimas negalią turintiems Visagino gyventojams per kaniterapiją“ buvo pirmasis Utenos rajone, kuris pasiūlė alternatyvų gydymo metodą ir į užsiėmimus su negalią turinčiais vaikais įtraukė mokytų šunų pagalbą.

Pusę metų tęsęsis projektas sulaukė Visagino gyventojų, o ypatingai negalią turinčių vaikų ir jų tėvų palaikymo. Pastebėjus augantį poreikį buvo rašomi kiti projektai, kurie leistų ir toliau vykdyti tokio pobūdžio užsiėmimus, todėl kaniterapijos paslaugas visaginiečiai gali gauti iki pat šiol.

Tarp projekto rašymo ir veiklų įgyvendinimo – ilgas mokymosi procesas

Pirmojo kaniterapijos Visagine projekto vadovė Laura Mažintė sako, kad, kol būna rašomas projektas, viskas atrodo vienaip, kai prasideda jo įgyvendinimas – kyla įvairūs iššūkiai.

„Kai buvo pasirašyta sutartis, mane apėmė panika: pradėjau galvoti, kur aš rasiu penkis savanorius – juk ne tiesiog savanorius, o su šunimis, tinkamus terapijai. Žmogus pats turi norėti dirbti tokį darbą, o dar ir šuo turi būti tinkamas. Įdėjau skelbimus visur tikėdamasi, kad gal kažkas atsiras, kad gal prisikviesiu ką nors iš pažįstamų kinologų. Ir atsirado aštuoni savanoriai, kuriuos pakvietėme į mokymus“, – pradžią prisimena L. Mažintė.

Iki užsiėmimo su negalią turinčiais vaikais dar laukė ilgas mokymosi procesas. Iš pradžių buvo skirtos kelios dienos aptarimui, kas yra savanorystė, kokios yra savanorio pareigos, už ką savanoris atsakingas. Vėliau prasidėjo teoriniai mokymai su psichologe ir kaniterapeute, kurios mokė savanorius dirbti su šunimis. Po teorijos sekė ir praktika – savanoriai lankėsi gydymo įstaigose su specialistų šunimis ir tik po praeitų mokymų savanoriai galėjo patys organizuoti užsiėmimus.

Projekte savanoriavusi Julija Lavrinovič sako, kad nors ir buvo teoriškai, ir praktiškai pasiruošusi mokymams, pirmųjų susitikimų vis tiek laukdavo su nerimu. „Iš pradžių buvo šokas, nes nežinai, kaip ir apie ką kalbėti, nes vieni vaikai turi protinę negalią ir kalbos sutrikimų, tad buvo labai sunku įsiklausyti į tai, ką jie nori pasakyti, kiti fiziškai sunkiai juda. Todėl pirmi užsiėmimai buvo sunkesni, bet labai greitai supratome, kad jie lygiai tokie patys žmonės, kaip ir mes.

Jie tik dar labiau nuoširdesni, paprastesni, ką nori, tą ir pasako, kaip jaučiasi, taip ir parodo. Gal daugiau mes bijome tų žmonių su negalia, nes esame ne vienoje erdvėje su jais, jie visą laiką yra kažkur toliau nuo mūsų ir mes nežinome, kaip jie gyvena. Bet kai susiduri, supranti, kad tas žmogus lygiai toks pat kaip ir tu, o baimė dingsta“, – pasakoja savanorė.

Julija sako, kad neįgaliems žmonėms arba jų artimiesiems taip pat yra paaiškinama, kaip taisyklingai bendrauti su šunimis, kad nei pastarieji, nei asmenys, dirbantys su šunimis, nejaustų spaudimo.

Tokių projektų nauda: stiprėjanti sveikata ir besikeičiantis požiūris į šunį

Projekto metu buvo įgyvendinta 10 grupinių ir dar tiek pat individualių užsiėmimų. Juose dalyvavo retriveris, prancūzų buldogas, Džeko Raselo terjeras, koliai, vokiečių aviganiai. Tokia šunų įvairovė buvo ne tik įdomi vaikams, bet taip pat šunys galėjo dirbti pasikeisdami, kad labai nepavargtų.

„Pastebėjome, kad keturios valandos, kurias buvom susiplanavę vienam grupiniam užsiėmimui, yra per daug. Išlaikyti dėmesį tiek laiko šunų požiūriu – sunku, nes jis ten dirba. Pasirodo, kad šuo negali dirbti daugiau, kaip valandą, jam paskui reikia pailsėti. Tai mes kaitaliojome šunis, veiklas, darydavome pertraukas. Bet galiausiai ir tie vaikai, kurie turi sunkias negalias, taip pat pavargsta, nes, nors ir teigiami, tai vis tiek yra įspūdžiai“, – aiškina projekto vadovė.

Šie užsiėmimai negalias turintiems žmonėms teikia įvairiapusę naudą. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjusi ir pati auginanti judėjimo negalią turintį sūnų, Sutrikusio intelekto žmonių bendrijos „Visagino viltis“ vadovė Tatjana Pulenko sako, kad tokių užsiėmimų jau ilgai ieškojo.

„Žinojau, kad Kaune vyksta tokie užsiėmimai, bet vis nepavykdavo nuvažiuoti. Vaikams šie susitikimai padeda emocine prasme. Tie, kurie turi fizinę negalią, ima daugiau judėti. Jei mes, tėvai,  prašome vaiko tiesti ranką, vaikui dažnai to nepavyksta padaryti, nes jis nežino kam daro: tėvam, gydytojam, mokytojam? Bet kai reikia kokį pratimą padaryti su šunimi, viskas pavyksta.

Žmonės, kurie blogiau kalba, įsidrąsina, nes šuniui reikia sakyti komandą, kad jis kažką padarytų, tai vaikai labai stengiasi pasakyti, kad šuo įvykdytų komandą. Tokie užsiėmimai labai koncentruoja dėmesį. Svarbiausia, visi išeina pozityvūs“, – įspūdžiais dalijasi Tatjana.

Projekto vadovė L. Mažintė sako, kad tokie susitikimai keičia ir žmonių požiūrį į šunį. Pasirodo, šuo gali būti ne tik draugas, bet ir terapeutas. Po tokios reabilitacijos dažnai atsiranda noras šunį laikyti namuose, todėl užsiėmimų metų žmonėms yra suteikiama išsami informacija apie teisingą šunų priežiūrą, kiek kainuoja išlaikymas, kokį šunį pasirinkti ir panašiai. Tai padeda užsiėmimų lankytojams apsispręsti, ar jie yra pasiruošę priimti dar vieną šeimos narį į namus.