Sėkmės istorija. Projektas dalyvę paskatino siekti svajonės, kurti prekės ženklą

Siuvimas gali ne tik padėti atitrūkti nuo savo minčių, įgyti svarbių įgūdžių, bet ir atverti naujų galimybių. Tokias siuvimo naudas vardija „Miesto ateljė“ projekto dalyvė šiaulietė Kristina (vardas pakeistas, redakcijai žinomas). Nors prieš tai, kaip pati sako, su siuvimu neturėjo nieko bendra, po projekto suprato, kad veiklą nori tęsti, o ateityje sukurti savo prekės ženklą.

Apie projektą Kristina pasakoja sužinojusi iš reklamos socialiniame tinkle „Facebook“. Tiesa, siuvimo kursus pašnekovė norėjo išbandyti ir anksčiau, todėl, kaip pati teigia, reklamą apie projektą pastebėjo pačiu laiku: „Galvojau, gal tikrai reikia pabandyti, nes nepabandysi – nesužinosi, ar patinka.“

Po projekto svajoja ir apie asmeninį prekės ženklą

Projekto pradžia nebuvo lengva, pastebi Kristina. Pasak jos, su siuvimu niekada nesusidūrusiam žmogui gali atrodyti, kad šis užsiėmimas yra lengvas – tik atsisėdi ir siuvi.

„Aš irgi taip galvojau. O kai pradedi siūti, supranti, kad čia yra mokslas. Jei nori siūti, turi išmanyti, konstruoti, žinoti, kaip ir ką iškirpti, kaip ir su kuo sujungti. Kai aš bandžiau pirmą gaminį, sėdėjau ir galvojau – atrodydavo lengviau. Taip nėra. Kai pats susiduri ir siuvi kažką rimčiau, pavyzdžiui, marškinius – tada supranti, kad  tikrai nėra lengva“, – kalba ji.

Projekte Kristina pradėjo nuo paprastų dalykų – siuvo sagas, peteliškes, o vėliau užduotys tapo sudėtingesnės. Sunkiausias ir daugiausiai laiko pareikalavęs Kristinos siuvinys – tie patys marškiniai.

„Marškinius siuvau labai ilgai ir jau maniau, kad juos pasisiųsiu ir neužsidėsiu, nes jau buvo įkyrėję. Būdavo, kartais susiuvi ir dėstytoja, kuri yra tos srities specialistė, sakydavo, kad neteisingai, turiu išardyti ir daryti iš naujo“, – dėsto pašnekovė.

Kristina pažymi, kad nepaisant sunkumų, siuvimas išmoko nepasiduoti: „Aš visada buvau toks žmogus, kuriam visko reikia greitai ir dabar. O čia supranti, kad nebus greitai ir dabar, kad turiu gerai padaryti.“

Siuvimas man „prilipo“, pasakoja Kristina ir priduria, kad po projekto nusprendė ieškoti naujų kursų, kuriuose galėtų dirbti su oda. Kadangi Šiauliuose tokių mokymų nerado, dėl odos siuvimo pašnekovei teko važiuoti į Vilnių. „Tą padaryti mane pastūmėjo projektas. Supratau, kad man visai patinka, o siūdama atsipalaiduoju, mintys pabėga“, – išskiria ji.

Nuo mokyklos dizainere tapti norėjusi Kristina, po projekto pasijuto esanti arčiau savo svajonės ir jau mąsto apie asmeninio prekės ženklo sukūrimą. „Norėčiau iš odos kurti kuprines. Ateityje turiu planų. Gal net norėčiau tęsti mokslus, kad užsiėmimus galėčiau daryti grupelėms, susidomėjusius supažindinti su oda, daryti rankdarbius“, – ateities planais dalijasi pašnekovė.

Projektas apjungė visą Šiaulių miesto bendruomenę

Projekto vadovė Daiva Klimienė priduria, kad be siuvimo vykdomas ir asmenybės saviugdos bei verslumo gebėjimo plėtojimas. Projekte dalyvauja ir savanoriai, kurie taip pat patiria socialinę atskirtį. Kalbėdama apie projektą, Šiaulių miesto vietos veiklos grupės projektų valdymo konsultantė Diana Armalienė pabrėžia jo inovatyvumą: „Tai atsiskleidžia per šiaulietiško verslo įsijungimą į projektą, socialinę veiklą. Tai – naujiena.“

Pasak D. Armalienės, svarbu, kad projekto dalyviai išeina iš namų, įgyja tam tikrų įgūdžių, sustiprina savo gebėjimus. „Dalyviai projektu džiaugiasi. Žmonių atsiliepimai apie projektą tikrai labai gražūs. Nei vienas dalyvis nesakė, jog kažkas netinka, nepasiekė rezultatų. Su jais ir dabar bendraujame, kontaktuojame, ryšys yra išlikęs“, – teigia ji.

Pašnekovės projekto dalyvę Kristiną mini kaip sėkmės pavyzdį: „Labai ryškus pavyzdys žmogaus, kuris atėjo, nors neturėjo net tokios minties, o galiausiai viskas išsivystė į mokslą – ji dabar savarankiškai mokosi odos siuvimo.“

Projektas reikšmingas miestui, nes prie jo prisijungė visa Šiaulių miesto bendruomenė – verslas, žmonės ir savivaldybė. Svarbus ir dalyviams, nes toks užimtumas yra prasmingas, ugdomos žmogaus kompetencijos.

„Jeigu žmogus nedirba ilgą laiką, jis net ir mokymosi įgūdį praranda. Be to, projekto dalyviai ir pabendrauja, išeina iš savo aplinkos, laiką leidžia ne tik savo rate. Mokymų metu sudarėme sąlygas į juos ateiti su vaikais, su jais užsiima užimtumo specialistė. Šis modelis pasiteisinęs, nes ateinančių su mažais vaikais“, – pasakoja D. Armalienė.