Projektas Varėnos neįgaliesiems viršijo lūkesčius: dalyviai ne tik tapo aktyvesni, bet ir susirado draugų

„Kartais turi projekto idėją, viziją, o realybėje jis nepavyksta. O įgyvendindami šį projektą pamatėme, kad viskas buvo puiku – ir vizija, ir realybė, jis tikrai turėjo didelę prasmę“, – apie Varėnos sporto centro sėkmingai užbaigtą projektą atsiliepė įstaigos sportinės veiklos projektų vadovas Rolandas Markinas. Projekto metu neįgaliesiems buvo pasiūlytos sportinės veiklos, o visų svarbiausia – galimybė pabendrauti su kitais žmonėmis.

Trūko veiklų neįgaliesiems

Pusantrų metų trukusiame projekte dalyvavo įvairaus amžiaus 25 neįgalieji – kaip sako R. Markinas, iki šios iniciatyvos tokiems žmonėms Varėnos rajone nebuvo didelės veiklų ar užsiėmimų pasiūlos: „Šiandien matome, kad įvairūs socialiniai skyriai inicijuoja veiklas su neįgaliaisiais, nes mato, kad šie žmonės labai noriai, aktyviai dalyvauja.“

Jis priduria, kad poreikis veikloms, prieinamoms neįgaliesiems, Varėnoje išties yra. Pašnekovo teigimu, šie žmonės gauna mažiau dėmesio, ne visi ir gali sau leisti atkeliauti į sporto salę ar baseiną.

„Pasirinkome vykdyti sportines veiklas – užsiėmimus treniruoklių salėje, baseine, kineziterapiją. Mūsų penki savanoriai buvo apmokyti, kaip reikia elgtis su neįgaliaisiais. Turėjome šiek tiek sunkumų, nes didelė dalis dalyvių buvo vyresnio amžiaus, tad reikėjo tinkamai parinkti krūvį. Tačiau savanoriai puikiai susitvarko, kai reikėjo skirtis, buvo ir gėlių, ir ašarų“, – dalijasi R. Markinas.

Keliavo ir prie jūros

Pasakodamas apie projekto veiklas, jis išskiria, kad treniruoklių salėje su neįgaliaisiais buvo dirbama triskart per savaitę. Į šias veiklas įsijungdavo projekto savanoriai ir socialiniai darbuotojai.

„Jie kartu su dalyviais atlikdavo įvairius tempimo pratimus, mankštas, pratimus su treniruokliais, kuriuos pavyko įsigyti dėl projekto. Savanoriai ruošė tokias mini programas, kur buvo surašyti užsiėmimai, pratimai. Dirbdavo su visais dalyviais, kiekvienas galėjo pasipasakoti, ką jam skauda, kam norėtų skirti daugiau dėmesio, ką lavinti. Atsižvelgus į tai, būdavo priderinami pratimai“, – apie projekto eigą kalba pašnekovas.

Dalyviai baseine ne tik plaukiodavo – vandenyje taip pat atlikdavo specialias mankštas.

„Dalyviai dirbo su plūdurais, baseinui skirtais svarmenimis – žmonės atlikdavo pratimus, kuriuos savanoris jiems rodydavo. Mankštos trukdavo 45-60 minutes. Dalyviai patys sakydavo, kad po baseino jaučiasi žvalesni, energingesni. Labai džiaugėsi, kad turi galimybę nemokamai lankytis baseine. Kai kurie jų negali sau leisti vaikščioti į baseiną, nes tai kainuoja“, – priduria jis.

R. Markinas užsimena ir apie dar vieną smagią veiklą neįgaliesiems – kelionę į 7 dienų trukmės stovyklą pajūryje. Čia jie gavo pilną išlaikymą, maitinimą, užsiėmimus.

„Jie turėjo dienotvarkę. Rytais vykdavo rytinė mankšta prie jūros. Po to buvo tam tikri žaidimai su lengvais judesiais, pritaikytais neįgaliesiems – pavyzdžiui, perduoti kamuolį vienas kitam. Vykdėme ir žygius Šventosios apylinkėse. Buvo ir vienos dienos žygis, kur reikėjo daug eiti. Aišku, pasivaikščiojimas buvo lengvas, su pertraukomis, kad nenuvargintume žmonių. Viskas pavyko puikiai – kiti dalijosi mintimis, kad gal gyvenime daugiau prie jūros nenuvažiuos, kiti sau tokios kelionės nelabai ir leistų, tad labai džiaugiamės, kad projektas suteikė jiems tokią galimybę“, – šypsosi pašnekovas.

Susirado draugių ir išmoko plaukti

Vis tik projektas suteikė ne tik galimybę pamatyti jūrą ar pasportuoti, bet ir susirasti draugų. „Dalyviai tarpusavyje bendrauja grupelėmis. Matydavau, kad jie ateina po penkis ir stebėjausi, nes pradžioje visi ateidavo kas sau, po vieną. O vėliau pradėjo vaikščioti grupelėmis – pasirodo, prieš užsiėmimus dalyviai keliaudavo kur nors pasibūti kartu“, – džiaugiasi Varėnos sporto centro sportinės veiklos projektų vadovas.

Septyniasdešimtmetė projekto dalyvė Vyda Jarmalavičienė antrina R. Markinui sakydama, kad projektu visi liko išties patenkinti.

„Tai buvo labai naudingas projektas, atsirado daug pažinčių, susibendravome, pradėjome veiklą – štai mes kelios moterys dainuojame ansamblyje. Taip pat einame pasivaikščioti pažintiniais Varėnos takais“, – dalijasi moteris.

Jos teigimu, užsisėdėti namuose – labai lengva, o prisiversti sportuoti – sunku, o štai projektas padėjo „išsijudinti“. „Turiu problemų su stuburu, taip pat skauda sąnarius, jie nelankstūs. Tai darėme įvairius naudingus pratimus. Po projekto tikrai geriau jaučiausi, o labiausiai man patiko baseinas – ten taip gera. Aš užaugau prie ežerų, tačiau vaikystėje turėjau su vandeniu susijusią traumą, tai bijojau plaukioti. Tačiau baseine juk mes visi bendrai plaukiojome su trenerių pagalba, įvairiomis priemonėmis, tad išmokau plaukti“, – džiaugiasi V. Jarmalavičienė.

Vis dėlto moteris išskiria, kad svarbiausia – bendravimas su treneriais, savanoriais ir žmonėmis. Pašnekovė sako, kad projekto metu visi labai artimai susidraugavo, tad atėjus pabaigai skirtis su jais buvo labai gaila ir prasitaria, kad labai norėtų ir vėl sudalyvauti panašiame projekte.

„Projekto pabaiga nereškia veiklų pabaigos – dalyviai gali ir toliau ateiti į treniruoklių salę, tačiau, žinoma, ne per karantiną. Pasibaigus projektui ateidavo 4–5 neįgalūs žmonės ir patys sportuodavo, nes jau turi žinių, kokius pratimus daryti ir kaip taisyklingai juos atlikti. Be to, jie vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, yra žymiai aktyvesni. Dalyviai man nuolat skambina ir klausia, ar ateityje bus kažkas panašaus. Aš pažadėjau, kad tikrai tęsime. Ir manau, kad sekančiame projekte galėsime neapsiriboti tik 25 žmonėmis“, – šypsodamasis sako Rolandas Markinas.