Į rankas – šiaurietiško ėjimo lazdos: Varėnos senjorams padėjo susibendrauti ir nesijausti vienišiems

„Senyvų žmonių piniginiai ištekliai – nedideli, tad jie negali sau leisti pramogų. Jie užsidaro namuose, jaučiasi vieniši“, – sako Varėnos miesto sveikatingumo klubo „Ropė“ atstovė Liucijana Markevičienė. Norint juos užimti, geriau integruoti į visuomenę, įgyvendintas projektas „Ir mes galime padėti“, kurio metu senyvo amžiaus Varėnos miesto gyventojams organizuotos įvairiausios nemokamos veiklos.

Mankštų metu – pailsi

Kaip sako L. Markevičienė, itin didelis dėmesys buvo skirtas vienišiems senjorams, taip pat turintiems negalią. Projektą įgyvendino Varėnos miesto sveikatingumo klubas „Ropė“, kurio veiklos yra skirtos vyresnio amžiaus žmonėms.

„Projekto metu organizuodavome mankštas ir šiaurietiško ėjimo užsiėmimus. Visa tai labai patiko dalyviams. Mankštos vykdavo du kartus per savaitę po valandą. O lazdomis keliaudavome šalia Žižulio ežero – tris kilometrus į priekį, tris atgal“, – pasako ji.

Vis tik, nors sveikatingumo užsiėmimai, judėjimas – labai naudinga, svarbiausia, L. Markevičienės teigimu, žmonių pabuvimas kartu. „Buvo labai smagu, eidavome 45–48 žmonių grupė. Išeidavome dviem valandoms, paplepėdavome, aptardavome įvykius šalyje, rajone, pasiguosdavome vieni kitiems“, – prideda ji.

Kad būtų galima įgyvendinti numatytas veiklas, projekto lėšomis klubas įsigijo šiaurietiško ėjimo lazdų, sportinių kilimėlių. Tai leido šiomis veiklomis toliau užsiiminėti net projektui pasibaigus.

„Rudenį, kol šalyje nebuvo karantino, visi susirinkdavome mankštoms, šiaurietiškam ėjimui. Daug kas dirba daržuose, nes turi kolektyvinius sodus, taip pat miškuose – grybauja, uogauja. Tačiau tai ne tas pats, kas vaikščiojimas, mankšta. Mes pasidarėme sveikesni, išjudinome visus raumenis. Mankštindamiesi, vaikščiodami mes pailsime, o daržuose – pavargstame. Vien bendravimas padaro žmogų linksmesnį, laimingesnį“, – kalba L. Markevičienė.

Savanoriais buvo patys dalyviai

Vis dėlto dešimt projekto dalyvių nebuvo pajėgūs mankštintis ar kartu vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Juos lankydavo 20 projekto savanorių, kurie buvo atrinkti iš tų pačių dalyvių.

„Tie, kurie iš mūsų nusprendė savanoriauti, nešdavo šiems senjorams sriubas. Maistas buvo gaminamos „Caritas“ virtuvėlėje. Mes šiek tiek atremontavome jų patalpas, o „Caritas“ tapo mūsų partneriais – paskambindavome klebonui, sutardavome, kad jų darbuotojai išvirs sriubos ir išsinešdavome. Nešdavome maistą ir bendraudavome su senjorėmis. O jos nenorėdavo, kad išeitume. Tad būdavo ir pusantros, ir dvi valandas praleisdavome pas jas“, – pasakoja pašnekovė.

Be to, savanoriai vesdavo ir mankštas. L. Markevičienės teigimu, pirmiausia jie buvo apmokyti, o tada pasikeisdami pravesdavo sporto užsiėmimus.

„Ruošdamos projektą pačios net nesitikėjome, kad visi taip draugiškai elgsis. Kartais ir sunkoka būdavo – sriubą paruošk, nueik, nunešk. Tai užimdavo ir laiko, kartais apie pusdienį, tačiau dalyvės – labai patenkintos. Kai yra užsiėmimas, iš kažkur atsiranda jėgų. Matyt dėl to, kad yra tikslas, reikia kažką padaryti. Senyvo amžiaus žmonėms tai tikrai labai naudinga, jie nori kažkur dalyvauti, nes yra izoliuoti, niekur negali dirbti, o projektai yra puiki galimybė pasijusti reikalingiems“, – šypsosi ji.

Keliavo į sostinę Projekto metu senjorams buvo suorganizuoti ir kultūrinė-pažintinė išvyka. „Važiavome aplankyti Vilniaus. Labai patiko Botanikos sode esantys gėlynai, tada pamatėme Belmontą, apžiūrėjome aplinką. Nukeliavome į Katedrą, Verkių rūmus, apėjome jų parką. Visa diena buvo labai užimta, tačiau spėjome ir Užutrakio dvare apsilankyti, ir pavakarius Trakuose pavalgyti“, – pasakoja L. Markevičienė.

Senoliai išvyka buvo labai patenkinti, mat patys retai kur nors keliauja: „O čia viskas buvo nemokamai – ir transportas, ir maistas.“

Bendravimas nenutrūko

Projektą įgyvendinti pavyko puikiai, tačiau Varėnos miesto sveikatingumo klubo „Ropė“ atstovė pastebi, kad jam pasibaigus, o karantinui suvaržius ir kitas veiklas, senyvo amžiaus žmonėms yra liūdna – jie darosi apatiškesni. Vis dėlto, senjorus „gelbėja“ užsimezgusios draugystės.

„Kai nebuvo karantino, kas dainuoti kartu susirinkdavo, kas anekdotų papasakodavo. Laiką praleisdavome puikiai ir tikrai džiaugiamės, kad yra šis klubas. O šiandien, kai susitikti negalime, bendraujame kitaip. Susiskambiname – ar suserga kas, ar su akim kuriai blogai, ar operacijas reikia daryti. Viena kitai padedame, bendraujame, draugaujame tarpusavyje“, – džiaugiasi L. Markevičienė.