Socialinei atskirčiai Zarasuose mažinti pasitelktos ir šokio pamokos, ir drožybos užsiėmimai

Zarasų mieste neįgalieji ir vyresnio amžiaus žmonės susiduria su socialine atskirtimi. Tokius žmones dažniau kankina vienišumas, jie gyvena uždarą gyvenimą, dažnu atveju nedirba ir nėra pakankamai motyvuoti dalyvauti bendruomenės gyvenime. Siekdama spręsti šias problemas, Zarasų krašto žmonių su negalia sąjunga dvejus metus vykdė projektą „Veiklūs neįgalieji ir senjorai – veikli bendruomenė.“

Pagrindinis projekto tikslas – didinti neįgaliųjų ir senyvo amžiaus asmenų integraciją Zarasų mieste per jiems teikiamų sociokultūrinių paslaugų tobulinimą, meninių gebėjimų stiprinimą. Projekto tiksline grupe pasirinktos trys pagrindinės grupės: neįgalieji, senyvo amžiaus žmonės ir bedarbiai.

Projekto metu mokėsi drožti, velti ir šokti

Pasak Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkės Olgos Ludziš, Zarasai – senstantis miestas, kuriame susirasti darbą vyresniems arba negalią turintiems žmonėms yra sudėtinga. Todėl, sako ji, dalyvavimas projekte miesto gyventojams padėjo užmegzti ryšius su kitais dalyviais, įgyti įgūdžių, kurie praverstų buityje.

„Projekte dalyviai noriai įsitraukė į veiklas. Nors kai kurios jų vieniems patiko labiau, o kitiems – mažiau, pats geriausias projekto rezultatas yra tas, kad nemažą kiekį projekto dalyvių sukurtų daiktų galėjome parduoti Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos parduotuvėje. Pardavus dalyvių dirbinius, nupirkdavome reikalingų medžiagų, priemonių ir dirbdavome toliau“, – pažymi O. Ludziš.

Į projektą įsitraukė 20 dalyvių – penki neįgalūs asmenys, dešimt pensinio amžiaus žmonių ir penki savanoriai. Savanoriai dalyviams ne tik padėjo įvairiose veiklose, bet ir teikė asmeninio asistento paslaugas.

„Penki savanoriai pradžioje patys mokėsi tų veiklų, o vėliau, kai išmoko padaryti darbelius, jų mokė likusius dalyvius“, – kalba pašnekovė.

Projekto metu Zarasų gyventojai mokėsi drožybos, vėlimo iš vilnos, gamino dirbinius iš odos, lankė teatro terapijos užsiėmimus, kur sėmėsi žinių apie aktorystę ir judesį.

„Dalyviai šokio judesio užsiėmimuose mokėsi linijinių šokių. Nors šokdami vyresnio amžiaus žmonės šiek tiek kompleksuoja, iš tiesų, jie iš visos širdies nori pajudėti. Po projekto kai kurie dalyviai namuose atsipalaiduoja būtent taip – šokdami“, – pasakoja Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė.

Vykdytos ir savęs pažinimo veiklos: individualios psichologo konsultacijos, streso valdymas. Kaip pabrėžia O. Ludziš, dvejus metus trukusio projekto tikslai buvo įgyvendinti, nes dalyviai kartu su savanoriais daug išmoko, o išmoktus įgūdžius panaudojo buityje ir savo poreikiams: „Tos veiklos padeda atsipalaiduoti. Projekto dalyviai išeidavo iš namų, jie surado ne tik bendravimą, bet ir džiaugsmą.“

Kai kurie dalyviai namuose darbelius daro toliau, o tai, anot O. Ludziš, ypač svarbu pandemijos akivaizdoje, kai daugelis žmonių gyvena įtampoje.

„Dabar tie žmonės dėl koronaviruso situacijos jaučiasi izoliuoti nuo visuomenės, gyvena įtampoje, žiūri žinias, skaito naujienas apie pandemiją. Šis laikotarpis jiems labai sudėtingas, todėl projekte išmoktos veiklos yra reikšmingos, nes padeda įtampai nuslūgti“, – kalba pašnekovė.

Į projektą atvedė begalinis noras

Zofija Maciulevičienė – viena iš aktyviausių šio projekto dalyvių. Paklausta, kodėl nusprendė jame dalyvauti, nedaugžodžiavo – į projektą senjorę atvedė begalinis noras išmokti.

„Buvo labai didelis noras. Aš jau labai daug ką moku, bet noriu išmokti dar daugiau. Labiausiai norėjau išmokti velti pirties kepures. Juk avelių turime, vilnos irgi, o velti tai nemokėjau. Po projekto velti išmokau, gerai mums ten sekėsi, nes komanda buvo labai gera“, – pasakoja Z. Maciulevičienė.

Nors manė, kad drožyba nesiseks, vėliau, kaip pažymi pati, pasirodė, kad užsiėmimai ir patiko, ir sekėsi: „Be to, vyko šokiai, buvo smagu, visi susibendravome.“

Senjorė džiaugėsi, kad dalyvavo projekte. Jos nuomone, tokie projektai svarbūs – įdomu ir pabendrauti su kitais dalyviai, ir įgyti naujų įgūdžių.

„Daug ką pritaikiau ir buityje. Pavyzdžiui, visiems: ir anūkams, ir vaikams pagaminau kepures iš vilnos, kad galėtų naudoti pirtyje“, – pasakoja projekto dalyvė.

Paklausta, ar projekto metu teko susidurti su iššūkiais, Zofija teigia, kad sunkumų nepatyrė. Jos nuomone, nebuvo, kas nesisektų: „Nebuvo ir ko nepadarytume, visiems sekėsi neblogai.“